Atminimo sparnais. (Apie Rimantą Stankevičių).

 

Edmundas Ganusauskas


                                  Atminimo sparnais

 

Viskas praeityje - ir trumpas didelis Rimanto gyvenimas, ir atsisveikinimas Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Per keliasdešimt žingsnių nuo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kapo, netoliese Lietuvos savanorių amžiną atilsį sergstinčių kryželių, po aukštais ąžuolais  žemė priglaudė ir sudėtingos lemties Lietuvos sūnų, didį aviacijos ir kosmonautikos profesionalą Rimantą Stankevičių.

Dabar jau - tik atminimas. Iš karčių pamokų žinome, kad toli gražu ne visi didelio atminimo nusipelnę žmonės tikrai negęsta tautos atmintyje. Žinau, kunkuliuojantis gyvenimas palengva atitolina, užgožia, ištrina ir ryškiausių asmenybių spalvas, kažkada nutrūkusius didžius darbus. Tačiau suprantu ir kita - kartu su nelemtai užgesusiu Rimanto gyvenimu ilgam, tikriausiai amžiams nutrūko ir Lietuvos viltis turėti savo kosmonautą. Juo labiau kosminio laivo, kurį Žemės atmosferoje išbandė Rimantas, vadą. Būtų skaudi neteisybė, jeigu ateinančios kartos nežinotų arba pamirštų, kad kažkada, priešpaskutinį XX amžiaus dešimtmetį, aviacijos ir kosmonautikos sandūroje, pačiame smaigalyje, buvo įrašytas ir Lietuvos vardas.  

Nežinau, ką šiandien turėčiau atsakyti į aną, prieš dvidešimt metų, netrukus po nelemtos Rimanto Stankevičiaus žūties, išsakytą nuogąstavimą dėl skubriai sruvančio laiko, kuris kartais nugramzdina užmarštin net ir labai iškilius vardus. Viena vertus, daugelis žmonių dabar apie Rimantą žino kur kas daugiau, negu tada, kai jis buvo gyvas ir dirbo trimis tvoromis apjuostame bandymų aerodrome, Maskvos pašonėje. Tačiau užaugo karta, gimusi jau po lemtingosios 1990 metų rugsėjo 9 dienos, kai Rimanto Su-27 sudužo aviacijos šventės metu Italijoje. Iš kur jaunimas gali apie jį žinoti? Tuo klausimu tarsi ir atsakau pats sau, kad ir kaip apmaudu būtų tai pripažinti.

                                ............................        

Rimantas gimė 1944 metais liepos 26 dieną Marijampolėje. 1966-aisiais baigęs Černigovo aukštąją karo aviacijos lakūnų mokyklą (Ukraina), tarnavo Lenkijoje, Egipte, Turkmėnijoje. 1975 metais jis baigė lakūnų-bandytojų mokyklą ir, kaip talentingas pilotas, buvo pakviestas dirbti garsiajame Bandymų instititute, Pamaskvės mieste Žukovske. Per pirmuosius septynerius skraidymų bandymų aerodrome metus Rimantas tapo pirmos klasės lakūnu-bandytoju, ir kiekvienąsyk aukštesnę kvalifikaciją jam suteikdavo anksčiau, negu leisdavo valdiškų instrukcijų nustatyti terminai. Per tą laiką jis įvaldė ir bandė dešimtis skirtingų kovinių ir transporto lėktuvų, tapo vienu patikimiausiu Bandymų instituto pilotu.

Jam teko skraidyti ir labai aukštai, ir labai dideliais greičiais. Tačiau 22 kilometrai virš Žemės, triskart už garsą didesnis greitis - tie jo skraidymų diapozoną nusakantys dydžiai - nedaug pasako apie buvusią Rimanto kasdienybę. Lakūno stažą paprastai apibūdina ore praleistų valandų skaičius, tačiau ir šis rodiklis ne ką atspindi - bandytojų biografijose apstu minučių, kurių su jokiais kitais skridimais nepalyginsi. Lakūno-bandytojo duona -kritiniai režimai, ribos, už kurių savo sąlygas ima diktuoti visai kiti, neįprasti ir grėsmingi dėsniai. Ne kartą ir ne du Rimantui pavyko išsikapstyti iš kone beviltiškų situacijų.
Jį visada traukė sudėtingi bandymai. Kai vadovybė sprendė, kam pavesti MiG-29 suktukų programą, jis dienoraštyje užrašė: „Labai norėčiau skraidyti aš. Aišku, rizikinga ir atsakomybė didelė, bet tokie darbai lakūnams-bandytojams duodami ne kasdien ir ne visiems. Pažiūrėsim".

Programa artėjo į pabaigą. Jis buvo jau atlikęs daugybę sėkmingų suktuko bandymų, kai sykį MiG-29 nepakluso, ir Rimantui teko katapultuotis. Nors po keturių dienų jis vėl skraidė, tas įvykis kainavo nemažai: „Komisija užbaigė darbą. Mane visiškai išteisino. Praėjo jau metai nuo to įvykio, o iki šiol tęsėsi".  

Tačiau bandomieji skrydžiai buvo tik viena jo veiklos pusė. Beveik visą tą laiką lygia greta Rimantas dirbo kosmoso programose. Viskas prasidėjo tuomet, kai Sovietų Sąjunga, sekdama amerikiečių pavyzdžiu, nusprendė sukurti daugkartinį kosminį laivą „Buran". Būsimieji jo pilotai  buvo atrinkti iš patyrusių lakūnų-bandytojų. Kad priprastų prie nesvarumo būsenos ir neįprastos aplinkos, kandidatus pilotuoti kosminį lėktuvą „Buran" buvo nutarta pakelti į orbitą įprastais kosminiais laivais „Sojuz". Kosmonauto kvalifikacija Rimantui buvo suteikta 1980 metais. Praėjus ketveriems metams jis buvo į orbitą kilusio lakūno-bandytojo Igorio Volko dubleris. Kitą sykį, kai į kosmosą turėjo skristi jau jis, laivas per kažkieno neapdairumą buvo sugadintas  bandymų barokameroje metu. Atrodė, kad nemeluos trečias kartas ir dabar Rimantas jau tikrai pakils, tačiau vadovybė staiga nusprendė, kad Stankevičiui kosminiame laive nėra vietos, nes grįžtantis į Žemę aparatas turės pargabenti iš kosminės stoties kažkokį krovinį...

Atidavęs kosmosui daugiau nei dešimt metų ir begalę jėgų, Rimantas buvo nusivylęs, juo labiau kad akivaizdžiai strigo „Burano" programa, kuri kosmonautų-bandytojų grupei nuo pat pradžių buvo didysis masalas ir iššūkis. Ieškodami, koks lėktuvas galėtų leistis panašia trajektorija, kaip sunkus, mažais sparnais, be variklių daugkartinis kosminis laivas, jie išmėgino daug orlaivių ir įvairiausių skridimo režimų. Galiausiai sutarė, kad arčiausiai teisybės bus bemotoris naikintuvo MiG-25 žemėjimas ir keleivinio Tu-154 trajektorija, kai leidžiantis dviem lainerio varikliams įjungta atgalinė trauka. Rimantas dešimtis kartų suvaldė staigiai smunkantį milžinišką, apie šimtą tonų sveriantį Tu-154 su atgal traukiančiais varikliais. Tokiu režimu jis leidosi ne tik Baikonuro aerodrome, kur pagal šią programą buvo nutiestas milžiniškas kilimo ir tūpimo takas, bet ir kai kuriuose oro uostuose Sibire ir Kazachstane. Vietiniai lakūnai, sykį pamatę, kas tai yra, tų nusileidimų laukdavo kaip kraupaus spektaklio - eiliniams pilotams būdavo sunku patikėti, kad taip baisiai smunkantis lėktuvas gali be trenksmo, ugnies ir dūmų kamuolių nuriedėti kilimo ir tūpimo taku.

1988 metų lapkritį sovietų kosminis laivas „Buran" buvo pakeltas į orbitą be kosmonautų - valdomas automatikos, preciziškai tiksliai nusileido Baikonuro aerodrome. Tačiau Žemės atmosferoje jis pabuvojo gerokai anksčiau -1985 metų lapkričio 10 dieną šį kosminį laivą pirmą kartą į orą pakėlė kosmonautai-bandytojai Igoris Volkas ir Rimantas Stankevičius. Kad kosminis lėktuvas, kuris šiaip jau variklių neturi, galėtų pakilti ir skristi, inžinieriai buvo pritaisę keturis naikintuvo Su-27 variklius. Kaip antrasis pilotas ir vadas Rimantas šiuo kosminiu gigantu į orą kilo kelioliką kartų. Deja, pilotuojamas skrydis į orbitą, bėgant metams, tolo tarsi dykumos miražas. Rimantas stengdavosi nerodyti apmaudo, tačiau tyliai sielojosi, o sykį, mums kalbantis, pasakė negalįs į Lietuvą sugrįžti be kosmoso.

                             ...................................

Michailo Gorbačiovo laikais prasidėjusi viešumo era šiek tiek praskleidė ir bandymų aerodromą gaubusį paslaptingumą. Žurnale pasirodė „Burano" grupės kosmonautų-bandytojų nuotraukos. Jais ėmė domėtis ne tik vietiniai autografų mėgėjai, bet ir kitų šalių aviacijos renginių organizatoriai. Lakūnai-bandytojai ėmėsi neįprastų jiems parodomųjų skrydžių. Sovietų naikintuvų Su-27 pasirodymas Sietle amerikiečiams padarė didžiulį įspūdį.

Rimantas - Su-27 poros vedantysis. Antrąjį lėktuvą pilotavo jo bičiulis ir mokinys Sergejus Tresviatskis. Jie buvo parengę puikią programą ir nenuostabu, kad amerikiečiai pakvietė juos dalyvauti kitoje šventėje Evereto mieste. Nors laiko buvo likę visai nedaug, valdžia įsakė parskraidinti lėktuvus į bazę. Po įvairių peripetijų pilotai vėl pakilo iš Pamaskvės, trumpais perskridimais per Aliaską pasiekė Ameriką. Po pasirodymų - vėl atgal.

Sugrįžusį iš JAV Rimantą išsikvietė Bandymų instituto vadovybė - skrisi į Italiją. Šiaip jau Salgaredos aeroklubo organizuotoje šventėje turėjo skraidyti lakūnas-bandytojas Leonidas Lobas. Rugpjūtį, kai Rimantas skraidė Valstijose, Leonidas atvyko į Salgaredą susipažinti su aplinka, aptarti pasirodymo sąlygas. Italų lakūnas Mario Ferrari pasiūlė paskraidyti Antrojo pasaulinio karo lėktuvu, ir jie po nesėkmingos aukštojo pilotažo figūros trenkėsi į žemę. Italas žuvo vietoje, sunkiai sužeistas sovietų lakūnas liko gyvas. Jį ir turėjo pakeisti Rimantas.

Išvyka į Italiją jam negalėjo patikti pirmiausia todėl, kad skristi reikėjo vienam - be Sergejaus. Demonstruoti programą vienam, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, paprasčiau, tačiau tai yra jau kitas skridimas. Keisti figūrų kompleksą nebuvo laiko, be to, trukdė prasti orai. Išskrisdamas namuose pasakė, kad nesijaudintų - skridimas nesudėtingas, jis greitai grįšiąs. Algis tada mokėsi septintoje klasėje, Gintarui Aktiubinsko aukštojoje civilinės aviacijos pilotų mokykloje buvo skraidymų dienos. 

Pakeliui į Italiją Rimantas laikėsi šalia lainerio Il-62, kuriuo į šventę skrido delegacija - iš viso 37 keleiviai. Tą skaičių verta įsiminti vien dėl to, kad tarp tų žmonių nebuvo pagrindinių specialistų, reikalingų rengiant daugeliu atžvilgių pilotui sudėtingą parodomąjį skrydį. Į pramoginę kelionę surinktoje valdininkų delegacijoje nebuvo dublerio, gydytojo, vedančiojo inžinieriaus, videooperatoriaus, skraidymų vadovo. Pastarąsias pareigas pats sau patikėjo Bandymų instituto direktoriaus pavaduotojas, apsigimęs valdininkas, jokios nuovokos apie parodomuosius skrydžius neturintis žmogus.

Rimanto Su-27 neišsiteko erdvėje, jam brėžiant pirmąją parodomosios programos figūrą, vadinamąją mirties kilpą. Neįmanoma įsivaizduoti, jog katastrofa būtų įvykusi, jeigu skraidymo vadovo mikrofoną rankoje laikytų ne nieko apie skrydžius neišmanatis funkcionierius, o kuris nors lakūnų-bandytojų - Uralas Sultanovas, Viktoras Zabolotskis arba, tarkime, Sergejus Tresviatskis. Pamatęs, jog viršutiniame kilpos taške aukštis yra per mažas, profesionalus skraidymų vadovas būtų iškart paliepęs atversti lėktuvą iš atvirkščios padėties į normalią, ir pavojaus - nė kvapo.

Senoje užrašų knygelėje tebeturiu Sergejaus ranka apibrėžtą paskutinę Rimanto kilpą. Jis išskaidė ją į dalis, žymėjo laipsnius ir sekundes, aplipdė tą nelemtąjį apskritimą skaičiais ir simboliais, išdėstė, ką kokiu momentu darė Rimantas. Vienintelis dalykas, kuriuo Sergejus neabejojo - Rimas disponavo neteisinga prietaisų informacija!

Daugybę mįslių paliko paprastai juodąja dėže vadinamos kontrolinės aparatūros duomenys. Sergejus iškart atkreipė dėmesį į tai, kad, prasidedant kilpai, prietaisai užfiksavo tarpusavyje nesuderinamus greičių ir perkrovų dydžius. Nesuprantamų dalykų užfiksuota ir iki pasirodymo, Rimantui dar tik skrendant  į  Salgaredą. „Aukštis, perkrova, variklio sūkiai - pastovūs, o greitis - 175 kilometrai per valandą, bet tas lėktuvas tokiu greičiu neskrenda!" - jau tada Sergejus samprotavo apie mįslingas gamtos anomalijas.

Tragedijos priežastys susigėrė į Italijos žemę, ištirpo Salgaredos padangėje. Nelaimę, kaip dažnai būna, lydėjo sunkiai paaiškinami sutapimai ir nuojautos. Antai naktį prieš tragiškąjį Rimanto skrydį Bandymų instituto operatoriai montavo filmą. Apie jį. Jie dirbo savo laboratorijoje kosminio lėktuvo „Buran" pilotų apartamentuose. Koridoriuje kabojo didelė ne per seniausiai iš gyvenimo išėjusių lakūnų-bandytojų Anatolijaus Levčenkos ir Aleksandro Ščiukino nuotrauka. Staiga ne iš šio, nei iš to bendro portreto stiklas subyrėjo į smulkius gabalėlius.

Tačiau ką ten stiklas! Jau po Rimanto žūties žiūrint tą filmą, Sergejus staiga paklausė, kaip aš manąs, kada ta juosta sumontuota. Tada dar nieko nežinojau nei apie subyrėjusį stiklą, nei apie aną videooperatorių naktį, tačiau vien iš filmo nuotaikos buvo visiškai aišku, kad jis - žuvusiam draugui atminti. Pro memoria. „Visa mįslė, kad ne", - tarė Sergejus ir papasakojo ne vien apie tuos keistus sutapimus, bet priminė ir slogias, ramybės jam tomis dienomis nedavusias nuojautas.

Iš kur jos? Ką reiškė? Gali būti, kad vaizduotę kaitino labai stiprus bendrumo, bičiulystės jausmas. Per penkerius metus, kai Rimanto pastangomis Sergejus pateko į „Burano" grupę, jie artimai susidraugavo. „Aš visada žinojau, kur jis yra, - sykį patikino Sergejus. - Žinojau jo gyvenimą - mintis ir rūpesčius".

Žinoma, labiausiai juos siejo skraidymas. Rimantas - meistras ir mokytojas. Kartą naikintuvo MiG-23 kabinoje jie krito septynis kilometrus. Sukandę dantis, dirbo vairais, išbandė, ką galėjo, tačiau lėktuvas vija po vijos vis gręžėsi žymyn. „Atrodo, įklimpom". „Panašu, nesustos". „Žemiau tankesnis oras - gal tada". Rimantas buvo teisus - jau arti žemės jiems vis dėlto pavyko suvaldyti lėktuvą.

Ypač daug, nors ir ne vienoje kabinoje, jie drauge skraidė paskutiniais Rimanto gyvenimo metais, 1990-ųjų vasarą. Jų naikintuvai lyg prikalti sparnas prie sparno brėždavo erdvėje akrobatikos linijas, ir tie bendri skrydžiai dar labiau, atrodė, neatskiriamai suartino juos pačius. Ir staiga - Italija. Žinia, kad Rimas skrenda vienas, Sergejų, pasak jo paties, prislėgė taip, tarsi kažkas viduje būtų perplėšta pusiau.
 
                              .................................

Žinojau, kad poetiškos dvasios, jautrus iš prigimties Sergejus labai sunkiai išgyveno draugo ir mokytojo netektį. Vis dėlto nustebau neseniai telefonu išgirdęs, kad šį rugpjūtį sielvartas atsitraukė. Kodėl dabar? Pasirodo, jis vėl susitiko su seniai nematytu Rimanto sūnumi Algiu, kuris kartu su mama ir broliu po tėvo žūties sugrįžo į Lietuvą. „Mums bendraujant, atpažinau daug Rimo bruožų - kalbos manieroje, pasaulėjautoje. Tada ir pajutau, kad atlėgsta, kad nereikia grįžti prie skaudžių dalykų. Dabar ne taip svarbu - detalės, svarbu - pats atminimas. Mūsų sielose viskas turi būti šviesu".

Sergejus Tresviatskis dabar bando gaivinti tai, kas liko iš kažkada klestėjusio Bandymų instituto, nors, pasak Algio Stankevičiaus, to nepaprastai stipraus, daugiausia iš idėjos dirbančio žmogaus pastangos kai kam iš šalies gali priminti Sizifo triūsą. „Krūvis didžiulis, planai veja vieni kitus, - pasakojo Žukovske Sergejų aplankęs Algis. - Jis kupinas vidinės stiprybės ir išminties, tačiau kartu jautrus ir atviras".

Jau po Rimanto žūties Sergejui teko katapultuotis iš suktuku kritusio MiG-23. Pasakiškai laimingai pasibaigė kraupus jo ir kito lakūno-bandytojo Aleksandro Besčiastno lėktuvų MiG-29 susidūrimas per aviacijos šventę Anglijoje 1993-iaisias. Atrodė neįtikėtina, kai, ore kunkuliuojant didžiuliam ugnies kamuoliui, pasirodė du parašiutų kupolai. Taip ir liko mįslė, kokia sekundės dalimi pilotai aplenkė mirtį...

                          ..............................

„Daug kam linkėčiau tokių vaikų, - pasakė Sergejus, sužinojęs apie Algio sumanymą leistis tėvo žygių ir svajonių pėdsakais.

Algio dukrelei Adai - aštuoneri metukai, jam pačiam neseniai sukako trisdešimt treji. Praeityje - 516 šuolių parašiutu, šuoliai su guma ir kitokios ekstremalios pramogos, kurių organizavimu jis prieš keletą metų buvo užsiėmęs. Dabar Algis mokosi skraidyti ultralengvuoju lėktuvu, kitas pomėgis - žirgai - irgi širdies džiaugsmui, o duonos kąsnį šeimai jis pelno kitais darbais. „Algiui reikia aukščio, - užsidegusi kalbėjo žmona Vytautė. - Jis karstosi ant aukštų pastatų stogų, leidžiasi sienomis, kabina ir keičia reklamas tokiose vietose, kur, atrodo, neįmanoma užlipti!"

Rugpjūčio 28 dieną jiedu sėdo į garbaus amžiaus visureigį „Nissan Terrano" ir leidosi į žygį, kurį patys pavadino „In memoriam Rimantas Stankevičius - Buran test pilot - 1944-1990". Per tris savaites sukorę 11 000 kilometrų, jie aplankė Bandymų institutą Pamaskvės Žukovske, Baikonuro kosmodromą Kazachstane ir Vokietiją, kur privačiame technikos muziejuje savo dienas leidžia parduotas ir perparduotas, iš rankų į rankas ėjęs „Buran 02", kurį Rimantas iš visų šio projekto pilotų, regis, daugiausiai kartų kėlė į orą. „Vokietijoje stovintis „Buranas" seniems lakūnams-bandytojams visada kels dvejopus jausmus, - sakė muziejuje pabuvojęs Algis. - Nusivylimą, kad Rusija prarado tokią relikviją, ir tylų džiaugsmą dėl to, kad vokiečiai labai didžiuojasi šiuo eksponatu ir jis čia bus išsaugotas. Tie „Burano" egzemplioriai, kuriuos teko matyti Maskvoje ir Baikonure, atrodo daug  liūdniau". 



Į Baikonurą jiedu su Vytaute nukako turėdami kišenėse Sergejaus pastangomis gautus leidimus ir buvo priimti kaip garbiausi svečiai, nes „tu esi vienintelis sūnus į kosmodromą atvažiavęs tėvo pėdomis". Kosmodromo muziejuje jie aptiko Rimo ir kitų „Burano" bandytojų nuotraukas, tačiau pamatė ir visiškai apleistas, kažkada didybe spinduliavusias „Energija-Buran" starto aikšteles.

Kai apie žlugusį sovietų daugkartinio naudojimo kosminio laivo projektą jie Žukovske kalbėjo su Sergejumi, jis tik skausmingai atsiduso: „Tai - neįveikta viršūnė. Praradome geriausius pilotus, mokytojus, draugus...".

Žukovskio kapinėse, kur per kelias dešimtis metų be laiko iškilo ne vienas šimtas kauburių, yra ir simbolinis Rimanto kapas. Ant juodo granito luito su įmontuota pažįstama nuotrauka iškalta: „Nusipelnęs lakūnas-bandytojas, kosmonautas-bandytojas Stankevičius Rimantas. 26-07-44 - 09-09-90. Žuvo vykdydamas tarnybinę užduotį. Palaidotas Kaune, Lietuva". Vietą akmeniui, po kuriuo yra ir sauja iš Kauno, nuo Rimanto kapo, atvežtos žemės, vyrai kažkada parinko šalia paminklų kitiems „Burano" vyrams - Olegui Kononenkai, Anatolijui Levčenkai, Aleksandrui Ščiukinui...

Žukovskio miestas turi Stankevičiaus gatvę. Po nelaimės ir Lietuvoje kurį laiką sklandė ilgainiui nutilusios kalbos, kad jo vardu bus pavadinta gatvė Kaune. Ne ką geriau sekėsi įamžinti didžio lakūno atminimą ir gimtojoje Marijampolėje. Gatvė taip ir liko Kosmonautų, tiesa, 2002 metais Rimanto Stankevičiaus vardu buvo pavadinta II vidurinė mokykla. Į iškilmes, nors tuo metu rengėsi šeštajai ekspedicijai į orbitą, atskrido 803 paras kosmose praleidęs tarptautinės kosminės stoties vadas Sergejus Krikaliovas. Prisiminimais apie Rimantą šis kosmoso didžiavyris, šiaip kuklus ir šviesus žmogus, nepaprastai sušildė šventę.

                                ...............................

Prieš porą metų Algis su šeima aplankė tėvo žuvimo vietą Italijoje. „Liežuvis neapsiverčia vadinti aerodromu tą lauką, virš kurio tėtis turėjo pilotuoti, - sugrįžęs pasakojo Algis. - Galima tik įsivaizduoti, kaip vadinamasis aerodromas atrodo iš dideliu greičiu skrendančio naikintuvo kabinos. Versijų daug. Vieniems - Bermudai, kitiems - neveikiantys aukščio prietaisai ir navigacijos sistema, tretiems - žmogaus faktorius. Galbūt viskas kartu. Neverta kapstytis ir ieškoti atsakymų - reikia tiesiog palikti taip, kaip yra. Su visais skauduliais, neatsakytais klausimais, nutylėjimais, paslaptimis..."

Šį rudenį ir man pavyko įgyvendinti metų metais krebždėjusią mintį aplankyti Rimanto lemties vietą. Pirmasis įspūdis persmelkė netikėtumu - kukurūzai! Palei pailgą veją, kuri ir yra Salgaredos aerodomas, tarsi mūras - aukštų, jau saulės paskrudintų kukurūzų laukas. Akyse šmėkštelėjo dešimtis kartų ekrane matytas vaizdas, atmintin bemat sugrįžo kažkada girdėtas lakūno-bandytojo Michailo Markovo pasakojimas, veikiau - jo fragmentas: "Kol broviausi pro dviejų metrų didumo kukurūzus, augalai gynė nuo karščio. Paskui išbėgau į plačią juostą, kurią nurėžė po smūgio tolyn nulėkęs lėktuvas..."

Gal per šimtą žingsnių nuo užrakinto aeroklubo namelio kukurūzų laukas galu remiasi į vienišą sodybą. Nejaugi ta pati, pro kurią tada nusirito šniokščiantis didumo sulig kelių aukštų namu ugnies kamuolys? Ta pati! Per nugarą nuėjo šiurpas, tarsi būčiau išvydęs tą kraupų vaizdą. Tarsi akimirkai būtų sugrįžusi ana realybė. Dabar man tapo visiškai aišku tai, kas kažkada buvo skaudus klausimas. Kodėl jis nepasinaudojo katapulta?

Tada katastrofos tyrime dalyvavę Rimanto draugai sakė, kad pagal prietaisų užfiksuotus duomenis, iki smūgio likus trims su puse sekundės, jis buvo nusprendęs katapultuotis - išjungė variklių forsažą, lietė katapultos laikiklius. Tačiau tą pačią sekundę, matyt, suabejojo, ar lėktuvas nekliudys šiek tiek kairiau stovinčio namo, ir nustūmė dešinįjį pedalą. Abejingas prietaisas užfiksavo paskutines piloto pastangas - tą trumpą atkarpą iki smūgio lėktuvas pralėkė vis slysdamas į dešinę. Paskutinis valios blyksnis. Paskutinis didelio lakūno ir žmogaus poelgis.

Po katastrofos italų spauda, be kita ko, rašė, jog lėktuvo skeveldros sužeidė keturis vaikus, žaidusius Adriano Coden sodybos kieme. Tas faktas, kaip neatskiriama tragedijos dalis, niekada nebuvo pradingęs iš mano atminties. Koks tų vaikelių likimas? Kaip klostėsi gyvenimai? Pasirodo, sužeidė ne keturis - kažkokios lėktuvo atplaišos kliudė tris mergaites. Viena jų neteko trijų pirštukų. Mums su šeimos galva bebandant pašnekesiui skolintis įvairių kalbų žodžius, į kiemą išėjo kol kas su tėvais gyvenanti Alice, kuriai dabar - dvidešimt ketveri. Skeveldros tada kliudytas petukas užgijo greitai, nelaimė nepaliko jokių pėdsakų, o šiandien akyse ir šypsenoje spindėte spindi jaunystė. Alice sukluso tik išvydusi Rimanto nuotraukas, pati sau nusistebėjo - kaip ilgai apie tą žuvusį lakūną ji nieko nežinojusi.

Kiemo gale, toje pusėje, kur krito lėktuvas, Rimanto ir tada čia žuvusio vieno šventės organizatorių Silvio Moretto atminimą visus tuos du dešimtmečius sergsti po stiklu rymanti Madona.