ANBO kūrėjas Antanas Gustaitis – žmogus, suteikęs Lietuvai sparnus
Kovo 26-oji – ypatinga diena ne tik Lietuvos aviacijos istorijoje, bet ir visų, vertinančių drąsą, talentą ir inovacijas, širdyse. Šią dieną 1898 metais gimė žmogus, kurio vardas tapo neatsiejamas nuo Lietuvos aviacijos – Antanas Gustaitis. Tai buvo ne tik talentingas inžinierius, lėktuvų konstruktorius, bet ir aistringas vizionierius, tikėjęs, kad Lietuva gali turėti modernią ir galingą aviaciją.
Išskirtinis talentas, nuo pat pradžių atsidavęs Lietuvos aviacijai
Nuo mažens Antanas Gustaitis buvo žingeidus ir kruopštus, pasižymėjo daugybe talentų: gabumai matematikai, fizikai, inžinerijai, itin aštrus protas, disciplina ir šachmatininko mąstymas. Studijos Sankt Peterburge, vėliau – Paryžiuje, leido jam įgyti aukščiausio lygio inžinerinių žinių, kurios netruko virsti realiais darbais – unikaliais lėktuvais. Po studijų grįžęs į Lietuvą, jis tapo ne tik karo aviacijos dalimi, bet ir jos strategu bei kūrėju.
1968 metais Vytauto Pesecko Čikagoje kalbinta jo žmona Bronė Gustaitienė prisimena pirmą kartą savo būsimą vyrą išvydusi šokiuose Linksmadvario angare: „Man jį parodė vienas iš lakūnų sakydamas: „Tai Gustaitis – mūsų pažiba“. Aš atsimenu ir šitą labai gerai: „Puikus lakūnas ir šachmatininkas“. Jis buvo draugų labai vertinamas ir mėgiamas, visada jaunų lakūnų grupės centre.“ (Technikos žodis, 1993) Lygindami jį su iškiliu to meto aviakonstruktoriumi Jurgiu Dobkevičiumi, lėktuvų DOBI kūrėju, amžininkai visada pabrėždavo, kad Gustaitis visiems buvo savas, todėl daug kas jį palaikė, jo idėjomis žavėjosi ir prie jo darbų prisidėti norėjo.
Antanas Gustaitis prie lėktuvo ANBO
Anot Leonardo Pesecko, Gustaitį dažnai buvo galima pamatyti nešiną brėžiniais, didelę dalį savo laiko jis praleido aviacijos dirbtuvėse Aukštojoje Fredoje. Nors ėjo atsakingas pareigas karo aviacijoje ir daug laisvo laiko neturėjo, buvo visada ištikimas savo idėjai kurti lėktuvus. „Daugelį mūsų stebino jo pečiams tekusi našta. Jisai dirbo nepaprastai daug, tačiau turtų nesusikrovė, ir mes netgi leisdavome sau pajuokauti: „Mūsų Antanas – plikas kaip ir jo pakaušis“. Tiesa, mėgdavo nuvykti į užsienį.“ – prisimena L. Peseckas (Technikos žodis, 1993).
Mokėdamas anglų, prancūzų, vokiečių, italų ir rusų kalbas, Gustaitis turėjo daug draugų ir pažįstamų visame pasaulyje. „Užsienio atstovai Antaną labai mėgo ir vertino. Mes būdavome kviečiami į privačius ir oficialius užsienio atstovų pobūvius. Ypač anglų atstovas Preston dažnai sakydavo, kad prisiviliosiąs jį į Angliją. Turėjo ir kitų pasiūlymų. Vienas jo universiteto draugas iš Brazilijos, vėliau ėjęs aukštas pareigas aviacijoje, sužinojęs apie jo pasisekimus, kelis kartus jam rašė, kalbindamas jį vykti pas juos, kur didelėse dirbtuvėse siūlė savarankiškai dirbti, sutikdamas su bet kokiomis sąlygomis. To pasiūlymo jis net nesvarstė, nes norėjo dirbti tik savo krašte.“ – vyro atsidavimą Lietuvai prisimena Bronė Gustaitienė (Technikos žodis, 1993).
ANBO – lietuviškos aviacijos pasididžiavimas
Lėktuvai ANBO – tai devynių Gustaičio kurtų modelių šeima, kuri ne tik pakėlė Lietuvos karo aviaciją į naują lygį, bet ir sulaukė pripažinimo užsienyje. Pirmasis bandymas – lėktuvas ANBO-I, kurio sukūrimo šimtmetis šiemet minimas, buvo tik pradžia. Po jo sekę ANBO lėktuvų modeliai tapo svarbią vietą Lietuvos aviacijos raidoje užėmusiais mokomaisiais, lavinimosi ir žvalgybiniais lėktuvais. Svarbiausia tai, kad jie ne tik puikiai tarnavo Lietuvos aviatoriams, bet ir mažai kuo nusileido tuometiniams užsienio lėktuvams.
Didžiausias Gustaičio kūrybos pasiekimas buvo ANBO-VIII – technologiškai pažangus lengvasis bombonešis. Kaip prisimena Leonardas Peseckas, „A. Gustaičio konstrukcijų rejestre buvo ir mokomasis žvalgybinis dvivietis monoplanas ANBO-IV, taip pat sportinis vienvietis ANBO-VII, tačiau daugiausiai darbo ir sveikatos jis įdėjo į savo paskutinįjį aparatą ANBO-VIII.“ (Technikos žodis, 1993).
Antanas Gustaitis prie lėktuvo ANBO-VIII
Neapsiribodamas vien inžineriniais darbais, Gustaitis organizavo lėktuvų ANBO skrydžius į įvairias Europos šalis, taip populiarindamas Lietuvos aviaciją ir demonstruodamas, kad ir mūsų šalis gali turėti savus modernius lėktuvus. Tai buvo tikras patriotizmo ir pasididžiavimo darbu Lietuvos labui pavyzdys.
Lėktuvų pavadinimas turi dvi kilmės istorijas. Viena jų sugalvota lakūnų. Kaip savo memuarų knygoje rašo Rasa Gustaitytė, „paklaustas, ką reiškia ANBO, jis neatsakydavo“ (Skrydis, 2024), todėl lakūnai netruko sugalvoti savo interpretaciją: Antanas Nori Būti Ore. Vis dėlto, kita versija, kur kas labiau tikėtina, yra jo ir žmonos Bronės vardų pradžių sąjunga, amžiams išlikusi Lietuvos aviacijos istorijoje.
Karo lakūnas, mokytojas, vizionierius, tėvas
Gustaitis buvo ne tik lėktuvų konstrukcijų kūrėjas. Jis buvo Lietuvos karo lakūnas, brigados generolas, degęs noru stiprinti savo šalies gynybą. Jis siekė, kad Lietuva turėtų ne tik kokybišką aviaciją, bet ir stiprius, profesionalius lakūnus. Jo vadovaujami pilotai buvo ne tik atsidavę, bet ir puikiai parengti kovinėms užduotims.
„Tobula aviacija buvo jo antroji svajonė. Būdamas Tvarkomosios komisijos pirmininku, stengėsi po truputį įvesti įvairius patobulinimus Ramovėje ir jos narių tarpe. Vėliau, tapęs aviacijos viršininku, tęsė tą darbą. Norėjo, kad aviacija būtų kariuomenės elitas. Ir jam, atrodo, tas sekėsi.“ – prisimena Bronė Gustaitienė (Technikos žodis, 1993). Vis dėlto, nors ir turėjo įtakos bei valdžios sprendimams priimti, Gustaitis jį pažinojusių apibūdinamas kaip jautrus, rūpestingas žmogus, kuriam svetima buvo puikybė ar noras pademonstruoti savo galią pavaldiniams.
Be karinių ir inžinerinių užduočių, Gustaitis taip pat buvo dėstytojas. Jis aktyviai dalijosi savo žiniomis su jaunaisiais aviacijos specialistais, rengė paskaitas ir straipsnius, taip perduodamas savo patirtį būsimoms kartoms. Jo darbai įkvėpė daugelį jaunų žmonių siekti svajonės pakilti į dangų.
Gyvendamas Kaune, kur ir praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, Gustaitis laikėsi griežtos disciplinos. Anksti atsikėlęs, pasimankštinęs ir papusryčiavęs jis mintyse nuolat nešiojosi daugybę pastabų, idėjų, vizijų, susijusių su Lietuvos aviacija ir jos tobulinimu. Dažnai pakeliui į darbą užsukdavo į dirbtuves, ten sekdavo, kaip vyksta lėktuvų gamyba. Nepaprastai daug skaitydavo, sėdėdavo palinkęs prie brėžinių ar skaičiavimų. „Jis daug daugiau laiko pašvęsdavo lėktuvo konstrukcijai, negu kiti inžinieriai didelėse dirbtuvėse, kur prototipas pastatomas ir paskui keliskart dar tobulinamas. „Lietuvai tas būtų per brangu,“ – sakydavo. Todėl stengėsi kuo tiksliau viską apgalvoti, daug ką pakeisdamas, kol atrasdavo tobuliausią galutinio brėžinio sprendimą“, prisimena Bronė Gustaitienė (Technikos žodis, 1993).
Visus savo kurtus lėktuvus Gustaitis pirmiausiai išbandydavo pats. Anot žmonos, jautė per didelę atsakomybę už kitų žmonių gyvybes, kad leistų rizikuoti savo kurtu lėktuvu. Be to, savo lėktuvus jis kūrė su tokiu atidumu ir apskaičiavimu, kuris leido jam tikėti savo „anbukų“ galimybėmis ir jais didžiuotis. Jo dukra Rasa Gustaitytė, parašiusi savo šeimos memuarų knygą „Skrydis“, prisimindama tėvą, teigia: „Mama mums jį nupiešė ryškiomis spalvomis, kaip didelio masto žmogų, teisingą, darbštų, gerą. Man padarė labai stiprų įspūdį, kai sužinojau, kad jis pats bandė savo lėktuvus, nes nenorėjo, kad kitas rizikuotų gyvybę.“ (Skrydis, 2024)
Antanas Gustaitis su dukromis Rasa ir Jūrate
Viktoro Ašmensko kalbintas architektas Vytautas Landsbergis taip pat geriausiais žodžiais apibūdina brigados generolą. „A. Gustaitį pažinojau kaip puikų aviacijos konstruktorių, gerą matematiką ir aukštos erudicijos žmogų, kuris, tarytum, nemokėjo žmogaus užgauti. A. Gustaitis nerūkė ir negėrė, sugebėdavo savo pašnekovą įtraukti į aviacijos technikos pažinimą. Net mane buvo apkrėtęs šia „bacila“: mėginau skraidyti sklandytuvu Nidoje, Kaune, o vėliau net pradėjau mokytis skraidyti ir sportiniu lėktuvu. Deja, lakūnu pilotu netapau. Aviacijos sportą rėmė ir jį propagavo jam galimomis priemonėmis: padovanojo ANBO-II Lietuvos aeroklubui, nemažai straipsnių parašė tuometinėje spaudoje „Lietuvos sparnai“ ir kituose laikraščiuose.“ (Technikos žodis, 1993).
Tragiška lemtis
Deja, nepaisant įspūdingų pasiekimų, gyvenimo lemtis Gustaičiui nebuvo gailestinga. Pasikeitusį gyvenimą prieš tragiškus įvykius Bronė Gustaitienė prisimena su liūdesiu: „ANBO aštuntas, kuris buvo Fredoje, dirbtuvėse, pastatytas, buvo išmestas į kiemą, į darganą, lyg koks nereikalingas daiktas. Ūpas buvo toks, kad nieko pradėti ar tęsti nebuvo nei noro, nei reikalo. Iš mūsų langų matėsi dirbtuvių kiemas. Ilgai stovėdavo prie lango, žiūrėdamas į savo gražiausią kūrinį, su skausmu veide“ (Technikos žodis, 1993).
Sovietams okupavus Lietuvą, Gustaitis ilgai dvejojo, kol galiausiai nusprendė išvykti į Vokietiją, tačiau buvo NKVD suimtas ir išvežtas į Maskvą. Po ilgų tardymų ir kankinimų jis buvo sušaudytas 1941 metų spalio 16 dieną, Butyrkų kalėjime. Tai buvo neapsakoma netektis Lietuvos aviacijai – prarastas ne tik talentingas inžinierius, lėktuvų kūrėjas, bet ir žmogus, visuomet degęs aistra savo šaliai.
Rasa Gustaitytė, ieškodama savo tėvo pėdsakų ir rinkdama medžiagą dramatiškai savo šeimos istorijai aprašyti kelis kartus buvo grįžusi į Lietuvą. Vieno apsilankymo metu ji susipažino ir su jo byla. „Tikėjausi rasti klausimų, susijusių su jo kompetencija, lėktuvų projektavimu ar konstravimu, tačiau neradau nė vieno. Panašu, kad vienintelis tardymų tikslas buvo įrodyti, jog mano tėvas buvo Sovietų Sąjungos išdavikas.“ – rašo ji knygoje „Skrydis“.
Lėktuvas ANBO-II ore
Atminimas, nepaklūstantis laikui
Anot Leonardo Pesecko, „baigiant Lietuvos karo aviacijos mokyklą, Antano Gustaičio pavardė į jaunų aviacijos leitenantų sąrašą buvo įrašyta pirmąja. Greičiausiai ne tiek lakūno talentas, kiek dangaus dosniai padovanotos asmenybės bruožai išskyrė jį iš mūsų tarpo“ (Technikos žodis, 1993).
Gustaičio sukurti lėktuvai ANBO tapo Lietuvos aviacijos pasididžiavimu, o jo idėjos – įkvėpimu ateities kartoms. Jo vardu pavadintos gatvės, jo atminimui statomi paminklai, jo darbai studijuojami istorikų ir aviacijos specialistų.
Šiandien, minėdami Antano Gustaičio gimimo dieną, prisiminkime ne tik jo sukurtus lėktuvus, bet ir jo aistrą, tikėjimą ir pasiaukojimą Lietuvai. Jo idėjos, darbai ir ryžtas yra paminklas ne tik aviacijai, bet ir visiems, kurie tiki savo svajonėmis ir dirba, kad jos taptų realybe.
Nuotraukos iš LAM rinkinių.
