Kovo 23-ąją minint Jurgio Dobkevičiaus gimimo dieną, kalbiname Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininką Saulių Štulą. Kuo ypatingas šis aviatorius?
Kas, Jūsų nuomone, labiausiai išskiria Jurgį Dobkevičių Lietuvos aviacijos istorijoje?
Jurgis Dobkevičius buvo vienas iš Karo aviacijos mokyklos pirmosios 1919 m. laidos mokinių. Tarp bendramokslių jis išsiskyrė savo išsilavinimu. Buvo gimęs Rusijoje, inteligentų šeimoje: tėvas Jonas Dobkevičius – Rusijos valstybės banko, vėliau – caro raštinės tarnautojas, motina Valentina Tepliakova-Dobkevič – Peterburgo Pulkovo astronomijos observatorijos matematikė, vardan šeimos atsisakiusi mokslininkės karjeros. Pats Jurgis aukso medaliu baigė Vyborgo komercijos mokyklą Peterburge ir įstojo į Peterburgo politechnikos instituto Laivų statybos fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metu mobilizuotas į Rusijos armiją ir pasiųstas mokytis į jūrų aviacijos mokyklos mechanikų kursus Baku, Azerbaidžiane. Po bolševikų revoliucijos šeimai grįžus į tėvo gimtinę – Lietuvą, tėvas įsidarbino Finansų ministerijoje, o Jurgis 1919-08-07 įstojo į Karo aviacijos mokyklą, kurią baigė 1919-12-16 ir tapo inžinerijos leitenantu.
Dar Karo aviacijos mokykloje pradėjęs skraidyti savarankiškai, baigęs mokymą Pirmojoje oro eskadrilėje nuo liepos 11-osios jau skraido į lenkų frontą, iki lapkričio atlieka 24 kovinius skrydžius. 1920-09-22 jau paskiriamas eskadrilės vadu, 1920-11-01 pradeda eiti karo lakūno pareigas, o 1921-02-05 jam pirmajam iš lietuvių lakūnų suteikiamas karo lakūno vardas. Už drąsą Nepriklausomybės kovose ltn. Jurgis Dobkevičius apdovanotas Vyties kryžiaus 1 laipsnio ordinu.
Tokio spartaus dvidešimtmečio jaunuolio kilimo karjeros laiptais neišeina paaiškinti vien iš carinės Rusijos armijos į Lietuvą grįžusio generolo Juozo Kraucevičiaus palankumu iš Rusijos atvykusiems aviatoriams, o ypač – aristokratų šeimos atžalai. Jurgis tikrai turėjo pasižymėti išskirtiniais gabumais. Karo aviacijos mokykloje jo kambario draugu buvęs Simas Stanaitis prisiminė, kad rusiškoje aplinkoje išaugęs bei prancūzų ir anglų kalbas jau mokėjęs Jurgis su draugų pagalba greitai išmoko lietuviškai, taip pat tiesiog fanatiškai mėgo skraidyti. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1920-11-26 J. Dobkevičius lėktuvu LVG C.VI pasiekė pirmąjį Lietuvos aukščio rekordą pakilęs į 5600 m. aukštį, o gruodį lėktuvu Fokker D.VII pirmasis Lietuvoje atliko mirties kilpą. Nuo skraidymų jo neatbaidė ir patirtos avarijos su Karo aviacijos lėktuvais bei bandomais „Dobi“.
Domėdamasis ne tik skraidymu, bet ir lėktuvų konstravimu, pritaikydamas jau turimą inžinerinį išsilavinimą ir nuolat iš literatūros pildomas žinias, 1921 m. sukonstravo pirmąjį Lietuvoje vienvietį sportinį lėktuvą Dobi-I, kurį padedamas Aviacijos dirbtuvių meistrų savo lėšomis pastatė ir 1922 m. rugpjūtį sėkmingai išbandė. Tuo pat metu Jurgis Dobkevičius sėkmingai tęsė tarnybą, ir 1923-04-22 jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. O 1923-10-20 išbandytas Dobi-II jau buvo dvivietis žvalgybinis lėktuvas. Šie vyr. ltn. Jurgio Dobkevičiaus pasiekimai įvertinti Vyties kryžiaus 2 laipsnio ordinu.
1923-11-07 Jurgis Dobkevičius paties prašymu paleistas iš kariuomenės ir pirmasis iš lietuvių aviatorių išvyko studijuoti į Paryžiaus aukštąją aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokyklą, kurią baigė 1925 m. tapdamas pirmuoju Lietuvoje profesionaliu lėktuvų konstruktoriumi.
Dar prieš studijas suprojektavęs naikintuvą Dobi-III, Jurgis perdavė projektą Aviacijos dirbtuvėms, ir jo statybą prižiūrėjo bei bandymus pradėjo tik parvažiuodamas atostogų.
1926 m. grįžęs į Lietuvą paskirtas Karo aviacijos dirbtuvių jaunesniuoju inžinieriumi, tobulino savo trečiąjį lėktuvą Dobi-III.
Kaip Jurgio Dobkevičiaus lėktuvai DOBI ir jų konstrukcijos atskleidžia jo talentą ir indėlį Lietuvos aviacijai?
Kaip konstruktorius Jurgis Dobkevičius buvo drąsus eksperimentuotojas. Mokėdamas keletą kalbų ir turėdamas galimybę skaityti Karo aviacijoje prenumeruojamus užsienio šalių aviacinius žurnalus bei gaunamas knygas, kiek leido Aviacijos dirbtuvių galimybės ir turimi varikliai bei įranga, stengėsi taikyti pasirodžiusias naujoves, kad jo lėktuvai pasiektų kuo didesnius greičius, aukščius, geresnes kitas skridimo savybes. Lėktuvams panaudoti ilgi siauri sparnai su naujoviškais profiliais, sparnuose sumontuoti eleronai (pokrypį į šonus valdantys skersvairiai), kuriuos galima palenkti žemyn taip padidinant sparnų keliamąją jėgą mažesniu greičiu, į Dobi-III sparnus įleisti pasipriešinimo nesudarantys paviršiniai skysčiu aušinamo variklio radiatoriai. Kai kurių naujovių poveikis dar buvo mažai ištirtas – pavyzdžiui, nežinota, kaip veikia panaudoti profiliai ar atlenkti žemyn vairai skirtingais greičiais. Tikriausiai Jurgi Dobkevičius tikėjosi tai pats išsiaiškinti per bandymus.
Didelė dalis tų naujovių pasiteisino – „Dobi“ buvo greičiausi tarp lėktuvų su panašaus galingumo varikliais, ir greičiu, skridimo nuotoliu bei kopimu aukštyn lenkė Lietuvos karo aviacijos lėktuvus su galingesniais varikliais. Dobi-I su 35 AG varikliu pasiekė 175 km/h greitį, su Dobi-II buvo pasiektas 9 km aukštis, 148 km/h greitis, o apskaičiuotas skridimo nuotolis siekė 1000 km. Tačiau noras eksperimentuoti kėlė ir savų bėdų. Dėl geros aerodinamikos J. Dobkevičiaus lėktuvai turėdavo į aerodromą leistis gan dideliu greičiu ir lėkštu kampu, greitį nedaug sumažindavo ir minėtieji palenkiami žemyn eleronai. Kad oro pasipriešinimo nedidintų iš atviros liemens kabinos išsikišusi organinio stiklo skydeliu, odiniu šalmu ir akiniais apsaugota piloto galva, piloto sėdynė buvo įleista už didelio variklio gilyn į liemenį. Tai buvo ir pagrindinis J. Dobkevičiaus lėktuvų trūkumas – pilotui vaizdą pirmyn užstojo prietaisų lenta ir liemens priekinė dalis, o labiau pasižiūrėti į priekį pilotas galėjo tik palenkęs galvą į šoną pro kabinos išpjovą, bet vis vien nematė viso vaizdo. Lėktuvui skrendant tuščioje padangėje ar kylant ir leidžiantis dideliame tuščiame aerodrome tai neturėjo kelti didesnių bėdų, tačiau ten atsiradus kliūčiai jos nebuvo galima pamatyti. Tai sukliudė ir Jurgio planus pademonstruoti savo lėktuvus užsienyje. Skrendant į Peterburgą su Dobi-I dėl atitrūkusio benzino vamzdelio priverstinai nusileidus prie Zarasų ir sutaisius lėktuvą kylant lėktuvas buvo palaužtas. Su lakūnu ir mechaniku Jonu Mikėnu lėktuvu Dobi-II skrisdamas į Prahą ir tūpdamas Karaliaučiuje Jurgis Dobkevičius nepamatė apkaso aplink aerodromo degalų saugyklą, ratu pataikė į jį ir sulaužė važiuoklę. Galiausiai Kaune leisdamasis su Dobi-I Jurgis nepamatė priešais, būsimojoje Dariaus ir Girėno gatvėje, sustojusio šieno vežimo. Atsitrenkęs į jį lėktuvas buvo visiškai sudaužytas, o pilotui teko pagulėti ligoninėje sulaužyta koja.
Dėl tokių trūkumų generolas Juozas Kraucevičius atsisakė minties gaminti Jurgio Dobkevičiaus konstrukcijas serijomis ir aprūpinti jomis Karo aviaciją.
Lėkštas nusileidimas dideliu greičiu lėmė ir pačio konstruktoriaus žūtį 1926 m. birželio 8-ąją, kai nuo Nemuno pusės prie aerodromo artėjantis Dobi-III kliudė priešais aerodromą šlaito viršuje augusį ąžuolą ir elektros laidus.
Tokia tragiška pabaiga buvo skaudi netektis Lietuvos karo aviacijai. Tačiau pakankamai sėkmingos Jurgio Dobkevičiaus pirmosios konstrukcijos bei pramintas takas į Paryžiaus mokyklą paskatino išdrįsti konstruoti bei studijuoti bendražygį Antaną Gustaitį, kurio ne tokios novatoriškos, bet praktiškos ir patikimos konstrukcijos tapo Lietuvos karo aviacijos pagrindu.
Lakūno, sklandytojo ir rašytojo Jono Dovydaičio pasakojimu Jurgio Dobkevičiaus pasiekimai patraukė į aviaciją bei Lietuvos Aeroklubo sklandymo būrelį ir ne vieną būsimąjį sklandytuvų konstruktorių.
- Kaip Jurgio Dobkevičiaus gyvenimas ir kūryba įkvepia šiandien?
Šiandien Jurgis Dobkevičius galėtų ne tik skatinti pasidomėti jo gyvenimo laikotarpiu, įdomiais ir kvapą gniaužiančiais įvykiais bei istorine technika, bet ir būti pavyzdys, kaip siekti tikslo – savus gabumus geriausiai atskleidžiančio išsilavinimo, kaip tarnauti savo šaliai jos karinėse pajėgose, kaip darbas ir talentas leidžia siekti aukštumų nepaisant jauno amžiaus, kaip galima išnaudoti išsilavinimo teikiamas galimybes prisidėti prie pažangiausių savo laikmečio techninių pasiekimų net ir gyvenant nedidelėje, neseniai nepriklausomybę atgavusioje šalyje.
Taip pat daro įspūdį šilti Jurgio Dobkevičiaus ryšiai su šeima. Muziejuje saugoma keletas laiškų tėvui ir motinai, kuriuos Jurgis Dobkevičius parašė studijuodamas Paryžiaus aukštojoje aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokykloje. Laiškus išsaugojo ir muziejui perdavė Lietuvoje lankęsis Jurgio sesers Aleksandros sūnus Ivanas Jankovskis. Tai galėtų būti ir pavyzdys, kaip ne viena karta saugo šeimos ir ryškiausių jos narių istoriją.
