Lietuvos aviacijos muziejus vasario 19-ąją švenčia 35 metų jubiliejų – tai proga pažvelgti į muziejaus istoriją, persipynusią tiek iššūkiais, tiek džiugiomis akimirkomis. Per kelis dešimtmečius muziejus patyrė daug permainų: keitėsi ne tik patalpos, bet ir pavadinimas, o vertingų muziejinių vertybių paieška ir saugojimas neretai priminė sudėtingą misiją. Vis dėlto, nepaisant kliūčių, muziejus tapo svarbia kultūros institucija, kurioje šiandien galima ne tik susipažinti su Lietuvos aviacijos istorijos ir technikos paveldu, bet ir praktiškai patirti skrydį simuliatorių erdvėje.
Šią dieną verta prisiminti, kokiais etapais kūrėsi Lietuvos aviacijos muziejus. „Praėjusio amžiaus 9 deš. pradžioje LSSR Kultūros ministerija, įsijungusi į visasąjunginę mokslo ir technikos muziejų steigimo kompaniją, nutarė Lietuvos technikos muziejų (dab. Lietuvos aviacijos muziejų) steigti Kauno valstybinio istorijos muziejaus (dab. Vytauto Didžiojo karo muziejaus) bazėje. Šį planą visokeriopai rėmė sutarę pasinaudoti situacija Lietuvos aviatoriai (Jonas Balčiūnas ir kiti) nuo 1970 metų puoselėję mintį įkurti valstybinį aviacijos muziejų,“ – teigia muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinių saugotoja Vida Gamziukienė.
Kauno senamiestyje, Muziejaus g. pastatai Nr. 5, 7, 8 buvo skirti būsimam Lietuvos technikos muziejui, o 1988 metais Kauno oro uostui išsikėlus į Karmėlavą, patalpos Veiverių gatvėje liko tuščios. „1989 metais Technikos istorijos skyrius iš Kauno valstybinio istorijos muziejaus su 8 darbuotojais ir 5 204 vnt. muziejinių vertybių persikėlėme į dabartines patalpas,“ – svarbų muziejaus raidos momentą prisimena rinkinių saugotoja. Jau sekančiais metais, 1990-ųjų vasario 19-ąją buvo įsteigtas Lietuvos technikos muziejus.
Kauno senamiestyje perspektyviai nebuvo nei patalpų, nei ploto tinkamai eksponuoti lėktuvus, todėl persikėlimas į dabartinę vietą Aleksote, šalia aerodromo, muziejininko, buvusio muziejaus direktoriaus Remigijaus Jankausko nuomone, „buvo labai išmintingas sprendimas“, kuris iki šiol prisideda prie Lietuvos aviacijos istorijos populiarinimo, nes dabartinė muziejaus erdvė leidžia lankytojams pamatyti didelės apimties orlaivius ir kitą techniką. „Jeigu būtume likę senamiestyje, tada būtume mažiau įdomūs. Teoriškai galime turėti vis dar skraidyti galinčius eksponatus“. R. Jankauskas priduria, kad aviacijos šventės, vykstančios aerodrome, ir galimybė atskristi svečiams aviatoriams pritraukia daugiau lankytojų ir sutelkia muziejų bendrystei su aviacijos entuziastais iš svetur.
1995 metais vasario 1-ąją Lietuvos technikos muziejus buvo pervadintas Lietuvos aviacijos muziejumi. Pirmoji muziejinė vertybė – inžinieriaus konstruktoriaus Vladislovo Kensgailos sukurta lėktuvo „Lituanica“ replika – iki šių dienų išliko vienu pagrindinių pavadinimą pakeitusio muziejaus simbolių. Tai ne tik pirmasis eksponatas, nuo kurio prasidėjo muziejaus istorija, bet ir pats svarbiausias. Ne retai ir šiandien lankytojai į muziejų atvyksta tvirtai žinodami, kad nori pamatyti būtent „Lituanicą“.
Muziejinių vertybių rinkimas prasidėjo dar sovietmečiu: buvo rašomi straipsniai laikraščiuose su prašymu: „kuriamas Technikos muziejus, ieškome senosios technikos.“ R. Jankauskas prisimena, kad eksponatai muziejuje atsirado aviacijai neabejingų ir istoriją vertinančių piliečių dėka: ką pavieniai žmonės dovanojo, ką karinės oro pajėgos perleido, ką kaimynai iš Lenkijos atidavė, o kai kurie lėktuvai net patys atskrido į šalia muziejaus esantį aerodromą ir taip papildė pamažu augančią eksponatų kolekciją – nuo jau nebenaudojamų iki savadarbių lėktuvų.
Žinoma, nuolat buvo renkami ne tik didieji eksponatai – lėktuvai, bet ir mažosios muziejinės vertybės: įvairios fotografijos, ženklai, ženkleliai, raštai, su aviacija susiję daiktai. V. Gamziukienė pasakoja, kaip buvo gautos muziejinės vertybės: pavyzdžiui, 1991 metais Lietuvos karo aviacijos lakūno Jono Pyragiaus dukra Dalia Pyragiūtė-Gordon iš Australijos lagaminuose atgabeno savo tėvo kolekciją: ženklelius, medalius, apdovanojimus. Buvo ir kurioziška situacija, kai viena moteris kaip muziejinę vertybę norėjo įsiūlyti fikusą, kuris buvo pasodintas 1933 metais. „Sakė, kad jis būtų mums labai svarbus eksponatas, o mes ką tik čia buvome persikėlę, todėl teko gražiuoju aiškinti, kad negalime priimti, nes patalpos kiaurai vėjo perpučiamos.“ – su šypsena prisimena V. Gamziukienė.
Visus 35-erius metus šiame muziejuje dirbanti rinkinių saugotoja V. Gamziukienė patyrė įvairius muziejaus gyvavimo etapus: patalpų pasikeitimus, eksponatų rinkimą, patalpų pritaikymą muziejui, finansavimo trūkumą, renovaciją. Paklausta, kaip vertina muziejaus pokyčius, ji išskiria ne tik gražėjančias renovuoto pastato patalpas, bet ir naująsias technologijas, prisidedančias prie muziejaus viešinimo ir lengvesnės eksponatų paieškos.
Nors būta daug sunkumų, kiekvienas iššūkis tapo galimybe muziejui augti, plėstis, saugoti Lietuvos aviacijos istoriją. Šiandien muziejus yra svarbi tos istorijos dalis. Tikimasi, jog jau šių metų pabaigoje muziejus plačiai atvers naujai įkurtos vidaus ekspozicijos duris lankytojams, būtent to ilgametė muziejaus darbuotoja V. Gamziukienė ir linki – sulaukti renovacijos pabaigos ir kuo greičiau išvysti atsinaujinusį muziejų. O kol vyksta rekonstrukcijos darbai, visi gali apžiūrėti lauko ekspoziciją ir apsilankyti simuliatorių erdvėje, kurioje tiek mažieji aviacija besidomintys lankytojai, tiek suaugusieji gali patirti visus skrydžio potyrius.
Publikaciją rengė Lietuvos aviacijos muziejaus praktikantė Justina Šiaulytė
Nuotraukos iš LAM archyvo
