XX a. pradžioje Lietuvoje išaugo susidomėjimas aviacija. Tai paskatino, kai iš kitų šalių atvykę lėktuvų konstruktoriai ir lakūnai ėmė rengti parodomuosius skraidymus Lietuvoje. Visuomenę domino ir žavesį teikė pati skrydžio idėja. Todėl nenuostabu, kad pirmiau mūsų šalyje į dangų pakilo už lėktuvus techniškai paprastesni orlaiviai – sklandytuvai. Prieš 110 metų (1911) Kaune Jonas Garalevičius pagamino pirmąjį Lietuvoje sklandytuvą. Šis sklandytuvas su pilotu, kai vėjo greitis viršydavo 5 m/s, kelių žmonių tempiamas virve, pakildavo į 40–50 m aukštį.

Šiandien tokie rezultatai sklandymo profesionalams tik primena, kad ir didžiausi pasiekimai prasideda nuo mažų žingsnelių. Tarpukario Lietuvoje suklestėjusi aviacija šių dienų istoriją praturtina ne tik lietuviškais sklandytuvais, bet ir pirmaisiais sklandymo rekordais.

KAUNIETIS Alfredas Gysas (1913-1978) vaikystėje gyvenęs netoli aerodromo tuometiniame Kauno priemiestyje, Aleksote, tėvų pasiųstas į parduotuvę maisto parnešti, vis užsilaikydavo aerodromo prieigose, kur gėrėdavosi kylančiais ir besileidžiančiais lėktuvais.

Baigęs mokslus, A. Gysas su aviacija taip ir neišsiskyrė: priklausė Lietuvos aeroklubui, dirbo Nidos sklandymo mokykloje instruktoriumi, jos vadovu, sukonstravo vieną pirmųjų Lietuvoje dvivietį profesionalų sklandytuvą. O, pasak amžininkų, jis buvo ir BEBAIMIS sklandytojas.

Jam priklauso trys rekordiniai skridimai sklandytuvu:

Lietuvos aukščio rekordas virš Kauno su sklandytuvu Grunau Baby IIa „Nida“ – 2500 m (Kaunas, 1937),

išsilaikymo ore pasaulinis rekordas su sklandytuvu RRG Falke „Žaibas“  – 26 val. 3 min. (III REZULTATAS PASAULYJE! 1938),

žymus rezultatas iveikiant 168 km atstumą sklandytuvu Mü-13d „Keva“ Kaunas–Akmenė (1939).

 

26 valandos ir 3 minutės virš Nidos kopų

(Iš A. Gyso prisiminimų, kuriuos E.  Jasiūnas užrašė į magnetofoną 1977 metais.  Spausdinta: metraštis „Plieno sparnai” Nr.2, 1994)

Viena rytą ir vėl pučia gražus, pastovus, 14 metrų per sekundę rytų vėjas. Traukiame „Žaibą“ į pačią smailiąją kopos viršūnę ir pastatome prieš vėją. Laikas: 1938 m. gegužės 24-ji diena, 4 val. 33 min. ryto. Antvėjis geras, ir aš virš kopų. Normalus skriejimo aukštis buvo 400-500 metrų. Vidurdienį, dar termikams prisidedant, iškeldavo iki 500-600 metrų virš kopos viršūnės.

Nidos didžioji kopa tik pusantro km ilgio, taigi kas kelios minutės turėjau apsigręžti. Taip per dieną padariau kelis šimtus varginančių posūkių. Suvalgiau rūpestingos virėjos įdėtus abu sumuštinius, apelsiną, citriną, porą plytelių šokolado ir išgėriau termosą kavos.
Artėjo vakaras, pradėjo temti. Reikėjo apsispręsti, ar palikti ore, ar tūpti. Nuo 4 val. ryto skraidęs, žmogus jautiesi labai pavargęs. Jei pasiliksi nakčiai – rizikinga, nes gali sudaužyti sklandytuvą ir pats užsimušti. Jei taip šiandien, būčiau tūpęs ir baigta. Bet tuomet – žmogus dar pačioj jaunystėj, energijos daug, o ten apačioje dar mylima mergaitė laukia, žiūri į tave… Paskatinimas didelis. Nutariau pasilikti ore nakčiai.

(…) Laikas: gegužės 25 diena, 6 val. ir 36 min. ryto. Visas peršlapęs ir sušalęs įbėgau šilton pastogėn. Ore išbuvau 26 valandas ir 3 minutes, iškovodamas Lietuvai III vietą pasaulyje. (I vietą tuo metu turėjo rusai, o II – vokiečiai).

****

Lietuvos aviacijos muziejaus informacija

Fotografijos iš LAM fondų

Tekstas skelbtas 2021 m. gegužės 12 d. Kaunas pilnas kultūros rubrikoje #muziejaustrečiadienis