VIRTUALIOS PARODOS

  • VIRTUALIOS PARODOS

neĮMANOMA | Paroda Vytautui Pakarskui atminti

Vytautas Pakarskas (1930–1995) buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos aviacijos padangėje. Jo pažįstami ir bičiuliai kalbėjo, jog Vytautui nėra žodžio „neįmanoma“.
90-ųjų gimimo metinių proga kviečiame susipažinti su V. Pakarsko veikla.

Parodos pristatymo įrašas: spauskite čia

Vytautas Pakarskas. Aviatorius

Gimęs 1930 m. rugpjūčio 26 d. Radviliškyje ir ten baigęs gimnaziją, Vytautas Pakarskas nuo 1949 m. stojostudijavo studijuoti Kauno Politechnikos instituten (dabar – KTU), Mechanikos fakultete. Institute įstojo į Sklandymo sekciją, dalyvavo sklandytuvų statyboje, išmoko sklęsti. 1954 m. baigęs mokslus įsidarbino Vilniuje „Žalgirio“ staklių gamykloje, o 1958 m. įstojo į Vilniaus Aviacijos sporto klubą, skraidė sklandytuvais, tobulėjo kaip sklandytojas. Nuo 1963 m. – Lietuvos sklandymo rinktinės narys, rungėsi Sovietų Sąjungos čempionatuose, pradėjo skraidyti akrobatiniais lėktuvais. 1966 m. pasiekė Lietuvos rekordą dviviečiu sklandytuvu nuskriejęs 476 km į tikslą.

Pirmoje savo darbovietėje V. Pakarskas konstravo metalo pjovimo stakles, vėliau dirbo vyriausiu technologu. Kai sovietmečiu mūsų sklandytojai iš užsienio gavo rekordinius sklandytuvus, V. Pakarskas mielai imdavosi jų remonto.

Vytautas Pakarskas. Konstruktorius-organizatorius

Kauniečiams Pociūnų aerodrome pasistačius gelžbetoninį angarą, vilniečiai su V. Pakarsku priešakyje sušaukė klubo susirinkimą naujam Vilniaus aeroklubo angarui statyti ir, visiems pritarus, sudarė grafiką pagal kiekvienam nariui tinkamą laiką, kurio privalėjo laikytis. Pats suprojektavo angarą, rūpinosi statybinių medžiagų gavimu ir pristatymu.

Stiklaplasčio sklandytuvų gamykla taip pat buvo jo idėja. Kadangi tikslas buvo sukurti aukščiausios klasės sklandytuvą, kokius gamino Vakarų Vokietija, ASF Mokslinė techninė taryba ėmė svarstyti naujo sklandytuvo gamybos projektą. Dirbtuvės įsteigtos 1969 m., po trejų metų buvo įteisintos kaip Eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla (ESAG) ir gavo pirmąjį užsakymą – remontuoti čekoslovakų gamybos dviviečius metalinius sklandytuvus L-13 „Blanik“, gausiai naudojamus Sovietų Sąjungos aviacijos sporto klubuose.

Kai gamykloje buvo pastatytas ir sėkmingai ore išbandytas pirmasis stiklaplasčio sklandytuvas BK-7 „Lietuva“, galima buvo prašyti finansuoti tobulesnių sklandytuvų kūrimą ir gamybą. Prasidėjo atviros klasės sklandytuvų prototipų ir nedidelių jų serijų gamyba. 1978 m. pagamintas LAK-10 „Lietuva“ su angliaplasčio sparnais, o 1979 m. – LAK-12, kuris pagaliau patenkino visus lūkesčius ir šių sklandytuvų iki 1990 m. buvo pagaminta pustrečio šimto serija. Jie pasklido įvairiose šalyse. Lygiagrečiai buvo gaminami naujai įsteigtos 15 metrų klasės pirmieji sklandytuvai „Nida“ bei dviviečiai motorizuoti LAK-5 „Nemunas“.

Vytautas Pakarskas. Visuomenininkas

Kai sklandytojai 1958 m. įsteigė Lietuvos Aviacijos sporto federaciją (ASF), V. Pakarskas ėmė aktyviai dalyvauti jos veikloje. 1968 m. federacijos rinkiminėje konferencijoje V. Pakarskas buvo išrinktas generaliniu sekretoriumi. Tais pačiais metais jo sumanytas Visuomeninis sportinės aviacijos institutas, vėliau pavadintas Moksline-technine taryba, kurio veikloje dalyvavo sklandytuvo gamyklos idėją palaikantys Lietuvos inžinieriai ir mokslininkai, sprendė aviacinės technikos konstravimo ir gamybos problemas, talkino konstruktoriams, technologams. Ilgainiui aviacijos sportas Lietuvoje tiek sustiprėjo ir išsiplėtė, ėmė viršyti kitų sovietinių respublikų (įskaitant ir Rusijos SFR) pasiekimus, kad Maskvoje Lietuvą imta vadinti „Aviacijos sporto respublika“.

Pakarsko iniciatyva pradėtas leisti (1968) periodinis leidinys „Sparnai“ – vienintelis SSRS iliustruotas aviacinis žurnalas ne rusų kalba! Kad pagausėtų aviacinės informacijos, jis 1986 m. Informacijos institute ėmė leisti periodinį leidinį „Aviamodelizmas“.

Vytautas Pakarskas. Paveldosaugininkas

V. Pakarskas, būdamas ASF generaliniu sekretoriumi, 1968 m. organizavo paminklo S. Dariui ir S. Girėnui (autorius V. Mačiuika) perkėlimą iš Vilniaus į lakūnų kapavietę. Ta proga Kaune buvo surengtas pirmasis oficialus Lituanikos skrydžio minėjimas sovietmečiu.

Prisijungdamas prie kraštotyrininkų iniciatyvos, 1969 m. jis sukvietė aviatorių aktyvą dalyvauti S. Dariaus gimtinės sutvarkyme, kuriai grėsė sunaikinimas dėl melioracijos. Dalyviai supylė milžinkapį, pažymėjo Dariaus namų pamatus, surengė transatlantinių lakūnų minėjimą, po kurio kraštotyrininkai patyrė saugumo tardymus ir atleidimus.

1970 m. federacijoje įkūrus Aviacijos istorijos komisiją, imtasi knygelės “Žemaičio garlėkis” (1851) autoriaus – A. Griškevičiaus kapo Viekšnių kapinėse paieškų. Po kelių metų V. Pakarskas pasirūpino lėšomis ant kapo pastatyti paminklą.

Besirūpinant Lietuvos aviacinės atminties iškilybėmis, renkant istorines fotografijas ir kitas relikvijas, subrendo aviacijos muziejaus kūrimo reikmė. Pirmasis bandymas – 1970 m. surengta aviacijos paroda. Parodos „įžymybe“ tapo  pirmą kartą sovietiniais metais eksponuotas karo aviacijos lėktuvas ANBO-I. 1973 m. prasidėjo ekspozicijos formavimas.Vienas pagrindinių rėmėjų buvo V. Pakarskas, jau būdamas ESAG direktoriumi. 1983 m. Sportinės aviacijos muziejus buvo oficialiai atidarytas ir tapo Lietuvos aviacinės atminties ir tautinės savigarbos formuotoju.

Per „Lituanikos“ skrydžio 50-mečio jubiliejų V. Pakarskas betarpiškai rūpinosi jubiliejinių renginių organizavimu S. Dariaus ir S. Girėno tėviškėse, prie Puntuko, Kyviškių ir Pociūnų aerodromuose.

Parodoje naudojamos nuotraukos – iš Lietuvos aviacijos muziejuje saugomo Vytauto Pakarsko archyvo. Nuotraukų autorystė nežinoma

Parodos kuratorius Mindaugas Kavaliauskas. Parodą kūrė: Gytis Ramoška, Eugenijus Raubickas